Kambariuose, interjeruose bei žiemos soduose auginamus augalus gana dažnai apninka gyvūnai kenkėjai. Ant jų maitindamiesi jie padaro augalams žymią tiesioginę ir netiesioginę žalą. Nukenčia augalų dekoratyvumas, jie praranda dalį pagamintų maisto medžiagų. Kenkėjų padaryti pažeidimai sudaro galimybę patekti į juos augalų infekcinių ligų sukėlėjams. Vazoniniams augalams kenkia daug įvairių gyvūnų, tai nematodai, moliuskai, vėžiagyviai, šimtakojai, erkės, vabzdžiai, graužikai. Pažeistuose augaluose atsiranda fiziologinių, biocheminių bei anatominių pakitimų, jie dažnai negrįžtamo pobūdžio. Susilpnėja asimiliacijos procesai, intensyvėja augalų kvėpavimas, pablogėja mineralinė mityba ir vandens apykaita. Sie reiškiniai paveikia augalų vystymąsi ir augimą, jie menkai žydi, vangiai auga ir dera, pradeda anksti senti. Kenkėjų nusilpninti augalai praranda atsparumą ligoms, kurias sukelia grybai, bakterijos ir virusai.

Šaknų nematodai (Meloidogyne)

Tai mikroskopinės kirmėlės, gyvenančios ant augalų šaknų ir šakniastiebių. Nematodai dauginasi labai sparčiai. Juos galima aptikti ne tik ant augalų šaknų, bet ir laisvai dirvoje. Jų apnikti augalai vangiai auga, ant šaknų susidaro rutuliški gumbeliai. Viena nematodų generacija vystosi 5-6 savaites, per metus – keletas nematodų generacijų. Į augalų šaknis įsiskverbia nematodų lervos.

Lapų nematodai (Aphelenchoides)

Apie l mm ilgio apvalių kirmėlaičių aptinkama apniktų augalų lapų audiniuose. Jos gasí ísgaí íšgyventi žuvusių augalų liekanose ir dirvos Viršutiniame sluoksnyje. Į augalų lapus dažniausia patenka per žioteles. Pažeidimai pirmiausia pasirodo ant apatinių lapų kaip vandeningos, Vėliau geltonuojančios, tamsėjančios, iš dalies gyslų apribotos dėmės.

Stiebiniai nematodai (Tylenchidae)

Šios 1.0 — 1,8 mm ilgio kirmėlaitės gyvena augalų stiebuose, svogūnuose, lapuose. Apniktų augalų lapai garbanojasi, būna išmarginti gelsvomis arba rusvomis dėmėmis. Augalai žydi silpnai. Svogūninių gėlių pūva atskiri lukštai (žiediniai puviniai).

Moliuskai (Gastropoda)

Tai drėgmę mėgstantys gyvūnai. Juos neretai galima aptikti ant vazoninių augalų. Dažniausiai tai šliužai, o kiek rečiau — smulkios sraigės. Dienomis slapstosi, o aktyviausiai maitinasi anksti rytais ir vakarais — išgraužia skyles augalų lapuose ir žieduose, šliaužimo vietoje dar palieka gleivių takus, kurie ir išdžiūvę blizga.

Vėdarėliai (Isopoda)

Tai ovalūs, plokšti, nariuoti, su daug kojų, dažniausiai pilki vėžiagyviai. Mėgsta drėgmę ir tamsą. Jie graužia irstančią organinę medžiagą, o kartais įsiveisia ir gėlių vazonuose. Apgraužia daigus, kai kada ir suaugusių gėlių lapų pakraščius. Dieną slapstosi po grumsteliais žemėje ar kitose tamsiose Vietose.

Šimtakojai (Myriapoda)

Tai pailgos kirmėliškos formos nariuoti gyvūnai su daugybe kojų. Mėgsta drėgmę ir tamsą. Apsigyvenę vazonuose gali apgraužti jaunus lapus, stiebus ir šaknis.

Voratinklinės erkės (Tetranychidae)

Ovalūs, apie 0,55 mm ilgio pilkšvai žali arba rausvi voragyviai. Suaugėlės turi 4 poras kojų. Dažniausiai aptinkamos lapų apatinėje pusėje, rezga gležną voratinklį. Minta čiulpdamos augalų sultis. Ciulpimo vietose susidaro balzgani taškeliai, augalai skursta, meta lapus, džiūsta. Erkės mėgsta sausą šiltą orą. Plačiausiai paplitusi paprastoji voratinklinė erkė.

Plona odės erkės (Tarsonemidae)

Šios erkės dažniausiai gelsvos, skaidrios, apie 0,25 mm ilgio, mėgsta drėgmę ir šilumą. Patelių užpakalinės kojos baigiasi ilgais šereliais, o patinų — nageliais. Kai kurių rūšių šios erkės skatina augalų išaugų susidarymą. Dažniau aptinkamos jaunų ūglių viršūnėlėse. Apniktų augalų lapai būna smulkūs, taškuoti, susiraitę, sustorėję, deformuoti, su užlinkusiais žemyn kraštais.

Šiai erkių šeimai priklauso pavojingi kenkėjai – žemuoginė ir plaċioji erkè.

Plokščiakūnės erkės (Tenuipalpidae)

Dauguma šių erkių yra ryškiai raudonos, plokščios, 0,2 — 0,4 mm ilgio. Jų oda storesnė ir kietesnė už kitų. Jos ypač mėgsta šilumą.

Pavojingiausios: šiltnaminė plokščiakūnė, kaktusinė erkė.

VABZDŽIAI (INSECTA)

Kolembolos (Collembola)

Pirminiai besparniai smulkūs vabzdžiai (1 — 4 mm ilgio). Būna labai įvairių spalvų, dažnai užpakalinėje kūno dalyje turi šokamąją šakutę. Aptinkamos ten, kur gausu drėgmės. Kai kolembolų gausu, jos pakenkia daigams ir jaunoms augalų dalims.

Tripsai (Thysanoptera)

Suaugę tripsai yra 1 — 2 mm ilgio, rusvi arba pilkšvi laibi Vabzdeliai su 2 poromis skiautėtų sparnų. Lervos išvaizda panašios, dažniausiai šviesiai gelsvos, besparnės.

Maitinasi čiulpdami augalų sultis. Pažeisti augalai būna išmarginti balzganomis dėmelėmis bei tamsiu lipniu išmatų lašeliais. Tripsai platina virusines augalų ligas. Stipriau pažeisti augalai džiūsta, meta lapus. Jei šilta, tripsai dauginasi ištisus metus.

Amarai (Aphidinea)

Smulkūs gležni, kolonijomis gyvenantys vabzdžiai. Jie būna žali, gelsvi, rusvi arba juodi, besparniai ir sparnuoti. Amarų galima rasti ant ūglių, lapų, stiebų.

Amarai gausiai dauginasi šiltu ir sausu oru. Jų pažeisti lapai ir ūgliai šviesėja, deformuojasi. Ant cukringų amarų išmatų vystosi suodgrybiai. Amarai gali platinti virusus. Dauginasi labai intensyviai.

Skydamariai (Coccidae)

Yra tikrieji skydamariai – jų kūnas padengtas skydeliu, ir milltuotieji skydamariai — padengti vaškingomis apnašomis. Skydamariai iš augalų iščiulpia asimiliatus, kaip ir amarai apteršia cukringomis išmatomis, ant kurių vystosi suodgrybiai. Apnikti augalai Vangiai Vystosi.

Šilta daržinis baltasparnis (Trialeurodes vaporariorum)

Baltasparnių lervos yra nejudrios, primena skydamarius. Suaugėliai apie 1,5 mm ilgio baltais, stogiškai sudėtais sparnais vabzdeliai.

Minta čiulpdami augalų sultis, augalai skursta, apteršiami lipiniomis išmatomis ir suodgrybiais.